Kuršių ainiai

Galbūt dar ne vėlu, galbūt dar metai nepraėjo … iki kitos Mindaugo karūnavimo dienos. Geros dienos. Tą dieną savo atmintyje aš pažymėjau „šlapia šventė kubu“.Ir viskas prasidėjo dar iš vakaro, vadinamosios, liepos 5 dienos, kuomet ansamblis „Kuršių ainiai“ iš Klaipėdos atvyko sostinėn dalyvauti dainų šventėje „Būties ratu“. Apsistoję „Saulėtekio“ mokyklos sporto salėje, pasikloję „baltą patalėlį“, dar kultūringą „tūsą“ spėjome „numesti“ su dainomis ir įvairių valgių racionu: nuo šaltibarščių su bulvėmis iki keptos duonos bei šokoladu perteptu biskvitu. Žodžiu, tokiu vėlyvu metu ne kožnam pabožnam ir Vilniaus restoranai galėjo pasiūlyti tokį įvairų maisto asortimentą. Buvo „vežančiai“. Dar smagiau, kai tamsioje salėje Alvydas pradėjo šūkalioti ir, tam tikru dažnumu, „šviesaliotis“ (šviesas junginėti). Kažkas bandė pykti, bet jau nebežinojo ant ko: ar ant linksmuolio Alvydo, ar ant nuo išorinio pasaulio atsijungusių ir knarkiančių ansamblistų.

Ir štai lauktoji „Šventė kubu“ jau prasidėjo prabudusių „tūsininkų“ žiovavimu, įspūdžių dalijimusi apie kietas grindis ar nugulėtas galūnes … Abi su Daliuta garbingu „skrydžiu“ pakėlusios dešinę ranką apibėgome sporto salę, tuo bandydamos užakcentuoti, kad išaušo liepos 6 diena, Mindaugo karūnavimo diena (pirma šventė).

Važiavimas Vilniun sutapo su Mindaugo karūnavimo švente ir su dainų švente (antra šventė), kuri mums prasidėjo folkloro diena „Saulutė rateliu tekėjo“ Sereikiškių parke prie Vilnelės. Vilnelės šlaitais pablūdiję, pažvejoję, vieni kitiems padainavę folkloristai iš visos Lietuvos buvo pakviesti „šventiniams“ pusryčiams. Tačiau, prieš užbėgant pusrytėliams į priekį, „Kuršių ainiai“ pasveikino savo „karalių“ Simoną su brandžiu jubiliejiniu dviženkliu gimtadieniu (trečia šventė) sudainuodami „Eina garsas“. Vėliau sveikinimo kalbą su palinkėjimais pasakė Jolita. Simonas išklausė oriai, išdidžiai kaip valdovas, kuriam tą minutę nuolankiais žvilgsniais pakluso visas „Kuršių ainių“ ansamblis. Atsakomąjį žodį tarė ir Simas, pakvietęs ansamblį po pietų į šventinį pikniką Sereikiškių parke.

Tolimesnė įvykių seka rutuliojosi preliminariai planiniai. Alvydas išalkusiai „Kuršių ainių“ publikai padalino talonus pusryčiams. Kadangi, dietologai mano, jog pusryčiai – svarbiausias valgymas, turintis suteikti apie ketvirtadalį mūsų dienos raciono kalorijų bei, kad žmonės, įpratę pusryčiauti, atsparesni stresui nei tie, kurie jų atsisako, tai „Kuršių ainiai“, tai žinodami, sukrimto dvi „sasiskas“ su puskiečiais grikiais apšlakstytais keeečuuupu. Na, o arbatos, tai jau ne visiems liko. Čia pamoka, kad reikia su savimi nešiotis arba termosą (su skystu turiniu), arba piniginę (su pinigais).

Iki 11.30 valandos blakinėjome po senamiesčio kavinukes, apžiūrinėjome, stebėjome, pirkome geriausių kalvių bei audėjų, pynėjų ir medžio drožėjų, puodžių, odininkų ir kitokių galų meistrų dirbinius.

Na, o jau vėliau prasidėjo „koncertinis turizmas“ – vieni lipo, kiti šliaužė į Gedimino kalną. Šioje rungtyje geriausiai startavo Jolita – ji, pasikamšiusi sijoną, tiesiog, šuoliavo „Kuršių ainių“ priekyje. Rezultatai stebinantys. Ji pirmoji galėjo iš aukšto apžvelgti Vilniaus medžius, žmones, panašius į nykštukus, namų stogus, bokštelius, soborus. Gedimino kalnas. Jame girdisi nakties garsai. Matosi, kaip leidžiasi saulė ir kaip kyla. Jame užsiuodžia ryto kvapas. Ten niekada nesinori skaičiuoti laiko. Ten galima įsimylėti.

Neturiu jokių žinių ar ant Gedimino kalno kas nors ką nors įsimylėjo, bet, kad tarp kitų folkloro kolektyvų „Kuršių ainiams“, pagerbiant karalių Mindaugą, neteko pasirodyti, tai FAKTAS. Pradėjo lyti. Ir vėl tempo žingsniu atgal nuo kalno. Dabar jau Sereikiškių parke didžiojoje scenoje 14 valandą laukė mūsų ansamblio koncertas. Manau, kad klausytojams nebuvo kliūtis per lietų gėrėtis žvejiška programa. Na, ir mūsų nuotaika buvo pakili, bet gal tik neatsispindėjo daugelio mūsų veiduose (bent per televizorių lūpų kampučių linija ėjo žemyn).

Atėjo pietų metas. Alvydas sėkmingai atliko talonų dalintojo vaidmenį ir visi būriu „patraukėme“ link kultūros centro į šalia esančią lauko kavinę. Priėjus net „akys į priekį išriedėjo“, kai eilės ilgumas ir riebumas nesuteikė vilties, kad būsime pasotinti. O dar „grandininės reakcijos principu“ atskriejo žinia, jog maisto pritrūko, tai tapo aišku, kad kiekvienas rūpinasi savo skrandžiu asmeniškai. Tai Dalia su Laima patraukė į kavinukę blynelių valgyti, kiti dar kažkur. Situacija tapo nekontroliuojama, nes jau žinojome, kad bendrų pietų nebus. Kankino rūpestis, kaip čia bus su tuo Simo gimtadienio pikniku? Juk sakė, kad po pietų.

Po pietų, tai po pietų. Juk šiais laikais visi „mobilizuoti“. Svarbu tik, kad būtų duota komanda pikniką pradėti, o jau tada „Kuršių ainiai“ per atstumą užuos pikniko kvapus ir patys atskubės. Taip ir buvo. Net pats Aukščiausias suprato įvykio ir renginio svarbą, kad liepė liautis lietui lyti.

Gamtos prieglobsty, Sereikiškių parke prie Vilnelės slėnio, suėjome į Simono šventę. Solinezanto moterys (mama ir žmonelė) suruošė tokias vaišes, kad pamačius kiek į jas sudėta triūso ir šilumos, kūną persmelkė graudumas. Graudu, kad gražu. Tai jaudina. Net salotos su krapais įvyniotos ir perrištos suteikė žavesio piknikui. O jau vištiena, iš tikro pikniko krepšio, taip pamalonino mūsų alkį, kad beliko tik užgert alumi ir padainuoti. Moderni Simono dovana, skambantysis alaus bokalas (bokalskambė), pakvietė bendrai nuotraukai ne tik su ansamblistais, bet ir su visais Simo artimais žmonėmis. Pagarba solinezanto moterims.