Iš „Kuršių ainių“ archyvo (2009 metai)

Klaipėdos etnokultūros centras kasmet advento metu klaipėdiečus pakviečia vis kitai bendrai veiklai. Šiemet kelios dešimtys miestiečių sudalyvavo akcijoje „Augink sodą“, kurios metu suvertas įspūdingo dydžio šiaudinis sodas. Tautodailininkė Margarita Macijauskienė, vadovavusi kūrybiniam procesui džiaugiasi, kad klaipėdiečiai labai aktyvūs, smalsūs, kūrybingi ir geranoriški. Juk sodus kurti galima tik su geromis mintimis, kitaip šiaudas lūžta, siūlas susipainioja – ir tenka pradėti iš naujo. Klaipėdiečiams „užauginti“ sodą sekėsi puikiai, o rezultatas džiugina ne tik akį, bet ir širdį. Belieką didįjį Klaipėdos sodą apdainuoti ir atlikti pakabinimo ritualą.

Gruodžio 17 d., šeštadienį, 16 val. Etnokultūros centre vyks advento vakaras, kurio metu klaipėdiečių suvertas sodas bus perduotas Klaipėdoje statomam Šv. Pranciškaus onkologijos centrui. Tikėkime, kad šiuose dvasinės pagalbos namuose besisukdamas Klaipėdos sodas skleis gerą energiją, suteiks harmonijos, primins dangišką sodą ir idealią pasaulio tvarką, kuo lietuviai nuo seno tikėjo.

Vakaro nuotaiką kurs Etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“, pristatysiantis naujai parengtą programą „Ir pasidarė dideli dyvai“. Joje išvysime senųjų advento apeigų interpretacijas, išgirsime tik šiam metų laikui skirtų dainų-leliumų -giedojimą, pasaulio sutvėrimo mitus. Kad balti ir švarūs artėjančias šventes pasitiktume, išvelėsim per metus pajuodusį žmonių gyvenimą. „Užšalę“ ežerai nuties kelią ir ves prie apeiginio Kūčių stalo, virš kurio suksis auksaspalvis sodas, gimęs nešti darną ir gėrį.

Apie tai, ar dalyvausite, galite mums net pranešti. Bus labai malonu.

Ramių ir džiaugsmo pilnų švenčių jums.

Platesnė Jūros šventės programą rasite čia.

Taip pat noriu neatsiklaususi, tiesiog įeiti, peržengti ribas, kurios esti kiekviename iš mūsų ir garsiai išrėžti „Kuršių ainiams“ dėkingumą už kiekvieno individualumą ir savitą grožį. Kiekvieną dieną tą grožį vagiu būdama stebėtoja. Stebiu ir mokausi, mokausi ir stebiu. Ir einu be jokių sienų, kartais taip, lyg man viskas leidžiama. Užsimirštu paklausti ar galiu sutrukdyti, tiesiog pasėdėti šalia, kai kiti kalbėsis, kai lis lietus ne mano pasaulyje, ar galėsiu sušlapti ir bėgti į tolį … ten, kur dar tęsiasi dainų šventė.

Tas pasiutėlis lietus vis erzino skėčių „skleidėjus“, Sereikiškių parke koncertuojantys kolektyvai pakluso oro kaprizams, o grupelė „Kuršių ainių“ pasiklausę keleto kolektyvų „patraukė“ į senamiesčio kavinaitę (nebepamenu pavadinimo). Nemažai susirinko apie 12 žmogėnų. Kadangi laiko iki paskutiniojo pasirodymo didžiojoje scenoje dar į „valias“ (20 val.), tai nulindę į kavinės rūsio salę ilgai rinkomės patiekalus, kurie galėtų patenkinti mūsų skonio receptorius. Ilgai rinkomės, bet ilgai ir nešė. Tas laikas „į valias“ ištirpo lyg smėlis saujoj.

19.30 valandą „Kuršių ainiai“ vėl prie didžiosios scenos – paskutinis pasirodymas. Įsismarkavęs lietus leido suprasti, kad greitai nesibaigs. Pagaliau sulaukę „savo apsireiškimo“ scenoje užbaigėme folkloro dieną „Saulutė rateliu tekėjo“. Mane apėmė „paskutinės bulvių eilės kasimo“ jausmas. Manau visi jautėme nuovargį ir džiaugėmės, kad jau po viskam. Dar tas „lietus Lietuvoj…“ Suerzino (ne mane), kai autobusas šėtoniškai vėlavo parvežti ansamblistus į „Saulėtekio“ mokyklą. Dalios, Laimos, Juozo ir mano situacija buvo patogesnė grįžti į Naujininkus. Mat, Vida (Dalios sesuo) su mašinike atvažiavo Dalikės parsivežti, tai ir mus nulakino į mokyklą.

Tai va, šventės baigėsi. Todėl ir paminėjau, kad Mindaugo karūnavimo diena + dainų šventė + Simono gimtadienis ir sudarė tą trejetą, kurį pavadinau „šlapia šventė kubu“.

P.S. Kiekviena pipetė svajoja tapti klizma. Mano viena iš svajonių išsipildė prieš 19 metų – esu folklorinio ansamblio narė. Respect.

Ir štai lauktoji „Šventė kubu“ jau prasidėjo prabudusių „tūsininkų“ žiovavimu, įspūdžių dalijimusi apie kietas grindis ar nugulėtas galūnes … Abi su Daliuta garbingu „skrydžiu“ pakėlusios dešinę ranką apibėgome sporto salę, tuo bandydamos užakcentuoti, kad išaušo liepos 6 diena, Mindaugo karūnavimo diena (pirma šventė).

Važiavimas Vilniun sutapo su Mindaugo karūnavimo švente ir su dainų švente (antra šventė), kuri mums prasidėjo folkloro diena „Saulutė rateliu tekėjo“ Sereikiškių parke prie Vilnelės. Vilnelės šlaitais pablūdiję, pažvejoję, vieni kitiems padainavę folkloristai iš visos Lietuvos buvo pakviesti „šventiniams“ pusryčiams. Tačiau, prieš užbėgant pusrytėliams į priekį, „Kuršių ainiai“ pasveikino savo „karalių“ Simoną su brandžiu jubiliejiniu dviženkliu gimtadieniu (trečia šventė) sudainuodami „Eina garsas“. Vėliau sveikinimo kalbą su palinkėjimais pasakė Jolita. Simonas išklausė oriai, išdidžiai kaip valdovas, kuriam tą minutę nuolankiais žvilgsniais pakluso visas „Kuršių ainių“ ansamblis. Atsakomąjį žodį tarė ir Simas, pakvietęs ansamblį po pietų į šventinį pikniką Sereikiškių parke.

Tolimesnė įvykių seka rutuliojosi preliminariai planiniai. Alvydas išalkusiai „Kuršių ainių“ publikai padalino talonus pusryčiams. Kadangi, dietologai mano, jog pusryčiai – svarbiausias valgymas, turintis suteikti apie ketvirtadalį mūsų dienos raciono kalorijų bei, kad žmonės, įpratę pusryčiauti, atsparesni stresui nei tie, kurie jų atsisako, tai „Kuršių ainiai“, tai žinodami, sukrimto dvi „sasiskas“ su puskiečiais grikiais apšlakstytais keeečuuupu. Na, o arbatos, tai jau ne visiems liko. Čia pamoka, kad reikia su savimi nešiotis arba termosą (su skystu turiniu), arba piniginę (su pinigais).

Iki 11.30 valandos blakinėjome po senamiesčio kavinukes, apžiūrinėjome, stebėjome, pirkome geriausių kalvių bei audėjų, pynėjų ir medžio drožėjų, puodžių, odininkų ir kitokių galų meistrų dirbinius.

Na, o jau vėliau prasidėjo „koncertinis turizmas“ – vieni lipo, kiti šliaužė į Gedimino kalną. Šioje rungtyje geriausiai startavo Jolita – ji, pasikamšiusi sijoną, tiesiog, šuoliavo „Kuršių ainių“ priekyje. Rezultatai stebinantys. Ji pirmoji galėjo iš aukšto apžvelgti Vilniaus medžius, žmones, panašius į nykštukus, namų stogus, bokštelius, soborus. Gedimino kalnas. Jame girdisi nakties garsai. Matosi, kaip leidžiasi saulė ir kaip kyla. Jame užsiuodžia ryto kvapas. Ten niekada nesinori skaičiuoti laiko. Ten galima įsimylėti.

Neturiu jokių žinių ar ant Gedimino kalno kas nors ką nors įsimylėjo, bet, kad tarp kitų folkloro kolektyvų „Kuršių ainiams“, pagerbiant karalių Mindaugą, neteko pasirodyti, tai FAKTAS. Pradėjo lyti. Ir vėl tempo žingsniu atgal nuo kalno. Dabar jau Sereikiškių parke didžiojoje scenoje 14 valandą laukė mūsų ansamblio koncertas. Manau, kad klausytojams nebuvo kliūtis per lietų gėrėtis žvejiška programa. Na, ir mūsų nuotaika buvo pakili, bet gal tik neatsispindėjo daugelio mūsų veiduose (bent per televizorių lūpų kampučių linija ėjo žemyn).

Atėjo pietų metas. Alvydas sėkmingai atliko talonų dalintojo vaidmenį ir visi būriu „patraukėme“ link kultūros centro į šalia esančią lauko kavinę. Priėjus net „akys į priekį išriedėjo“, kai eilės ilgumas ir riebumas nesuteikė vilties, kad būsime pasotinti. O dar „grandininės reakcijos principu“ atskriejo žinia, jog maisto pritrūko, tai tapo aišku, kad kiekvienas rūpinasi savo skrandžiu asmeniškai. Tai Dalia su Laima patraukė į kavinukę blynelių valgyti, kiti dar kažkur. Situacija tapo nekontroliuojama, nes jau žinojome, kad bendrų pietų nebus. Kankino rūpestis, kaip čia bus su tuo Simo gimtadienio pikniku? Juk sakė, kad po pietų.

Po pietų, tai po pietų. Juk šiais laikais visi „mobilizuoti“. Svarbu tik, kad būtų duota komanda pikniką pradėti, o jau tada „Kuršių ainiai“ per atstumą užuos pikniko kvapus ir patys atskubės. Taip ir buvo. Net pats Aukščiausias suprato įvykio ir renginio svarbą, kad liepė liautis lietui lyti.

Gamtos prieglobsty, Sereikiškių parke prie Vilnelės slėnio, suėjome į Simono šventę. Solinezanto moterys (mama ir žmonelė) suruošė tokias vaišes, kad pamačius kiek į jas sudėta triūso ir šilumos, kūną persmelkė graudumas. Graudu, kad gražu. Tai jaudina. Net salotos su krapais įvyniotos ir perrištos suteikė žavesio piknikui. O jau vištiena, iš tikro pikniko krepšio, taip pamalonino mūsų alkį, kad beliko tik užgert alumi ir padainuoti. Moderni Simono dovana, skambantysis alaus bokalas (bokalskambė), pakvietė bendrai nuotraukai ne tik su ansamblistais, bet ir su visais Simo artimais žmonėmis. Pagarba solinezanto moterims.